- kėblinti
- kė̃blinti (-yti), -ina, -ino intr. 1. Š, Kos45, BŽ42, K.Būg, Gmž, Kv, Slnt eiti, važiuoti, joti palengva ar negražiai, vilktis, keverzoti: Senis sustyręs kė̃blina išžargomis kojomis vos gyvas J. Su liodinge, su sunkiu vežimu kė̃blina brolis J. Kė̃blinti yra joti žingsniu J. Tai jau kėblinsiu namo J.Avyž. Iš kur čia dabar kė̃blini? Vvr. Ans taip bjauriai kė̃blina Ds. Kažkas kėblina, galvą in viršų užvertęs Pns. Sėdžiu gonkoj ir matau – kė̃blina ans par (pas) mane Šr. Kėblina jis sau paskui plūgą, kad ir mažas Skp. Ko čia kė̃blini į mano kambarį! Brt. Arkliai kėblina (veža, eina vos tik gyvi) J.Jabl(Žem). Jau vėl tas girtuoklis kėblina per laukus Kt. Kur tu taip susitraukęs kė̃blini? Šv. Kas ten toks kebėža kė̃blina ežioms? Skr. Žėk (žiūrėk), kas te per lauką kėblina? Vb. Paršiukas da mažutis, ale vis tiek an motiną kė̃blina Dl. Dėdina per lauką kė̃blina Sb, Alz, Slm. Mūsų dėdina aure per velėnas kėblina Sdb. | refl.: Reikėjo jam ten kėblintis (vilktis)! Lnkv. 2. Kv vaikščioti su keblėmis, kojūkais. \ kėblinti; apkėblinti; atkėblinti; dakėblinti; įkėblinti; iškėblinti; nukėblinti; pakėblinti; parkėblinti; prikėblinti; užkėblinti
Dictionary of the Lithuanian Language.